SPALIO 22 DIENĄ – TARPTAUTINĖ MIKČIOJIMO SUPRATIMO DIENA

 

Tarptautinė mikčiojimo supratimo diena, kuri ragina pastebėti, su kokiomis problemomis susiduria kalbos sutrikimų turintys žmonės. Skaičiuojama, kad mikčioja apie 5 % pasaulio vaikų ir apie 1%. suaugusiųjų. Įdomu tai, kad berniukai mikčioja keturis kartus dažniau nei mergaitės. Vis dar nėra žinoma, kodėl kai kurie žmonės pradeda mikčioti, nėra ir vieno gydymo, kuris padėtų visiškai įveikti šį sutrikimą.

KAS YRA MIKČIOJIMAS, KAS JĮ SUKELIA?

Mikčiojimas – tai kalbos tempo ir ritmo sutrikimas, kai žmogus žino, ką nori pasakyti, bet sklandžiai to padaryti negali. Dažnai mikčiojimą lydi ir nevalingi judesiai – veido mimikos, tikai, rankų mostai, pečių įtampa, įterptiniai žodžiai, tokie kaip „o“, „na“, „žinai“. Šis sutrikimas dažniausiai išryškėja antraisiais–penktaisiais vaiko gyvenimo metais, kai ima sparčiai plėstis vaiko žodynas. Nemažai tokio amžiaus vaikų kalbėdami skuba, neranda reikiamų žodžių emocijoms išreikšti, todėl kalba ima strigti. Šis su laiku praeinantis mikčiojimas nepavojingas, tačiau tik logopedas, ištyręs vaiko kalbą įvairiose situacijose, gali daryti išvadas. Todėl jei vaiko tėvams neramu, derėtų nedelsti ir apsilankyti pas logopedą.

Iki šiol neaišku, kas sukelia mikčiojimą. Skiriami įvairūs šį sutrikimą sukeliantys veiksniai: genetiniai, organiniai, socialiniai-psichologiniai, psichogeniniai, psicholingvistiniai, neurofiziologiniai. Manoma, kad žmogus jau gimsta linkęs į mikčiojimą, o aplinkybės tik paskatina šį sutrikimą pasireikšti.

AR MIKČIOJIMĄ GALIMA IŠGYDYTI?

Nors vis dar nėra stebuklingo vaisto, galinčio išgydyti mikčiojimą, mokslas pažengė tiek, kad mikčiojimą imtąsi gydyti kompleksiškai. Su mikčiojančiu vaiku, jei reikia, dirba ne tik logopedas, bet ir neurologas, psichologas, psichoterapeutas. Tiesa, joks gydymas negali vykti, jei pats mikčiojantysis nenori, neturi motyvacijos dirbti komandoje su medikais. Todėl vaikus stengiamasi sudominti – veiksminga būna žaidimų terapija, kvėpavimo pratimai, įvairios garsinės programos.

KĄ TURĖTŲ ŽINOTI TĖVAI, DARŽELIO AUKLĖTOJAI, PEDAGOGAI, PASTEBĖJĘ, KAD VAIKAS MIKČIOJA?

Kadangi mikčiojančių vaikų centrinė nervų sistema yra silpnesnė, jiems svarbus aiškus dienos ritmas, poilsis. Visuose kolektyvuose (namie, darželyje, mokykloje, būreliuose ir pan.) turėtų būti bendra tvarka, aiškios taisyklės. Reikėtų vengti streso, sukrėtimų, suaugusieji turėtų būti įspėti, kad nesukeltų mikčiojimo – nereikėtų vaiko skubinti, pertraukinėti. Pokalbio metu reikėtų palaikyti akių kontaktą, patiems kalbėti lėtai, ramiai, aiškiai.

SU KOKIOMIS DIDŽIAUSIOMIS PROBLEMOMIS SUSIDURIA MIKČIOJANTYS VAIKAI IR SUAUGUSIEJI? KAIP VISUOMENĖ GALĖTŲ PADĖTI MINĖTAS PROBLEMAS SPRĘSTI?

Mikčiojantys žmonės dažnai tiesiog vengia kalbėti, nes vienu ar kitu gyvenimo etapu jautė patyčias dėl savo kalbos. Kadangi tai kenkia savivertei, jie dažnai turi mažiau draugų, jiems sunkiau mokytis, uždaros durys į kai kurias specialybes. Šiuolaikinis gyvenimo tempas lemia, kad net kalbėti reikia greitai, todėl mikčiojantys žmonės išgyvena nuolatinį stresą, kai net paprastose situacijose yra skubinami, pertraukiami. Bendraujant su mikčiojančiu žmogumi nereikia jokių ypatingų priemonių – tiesiog palaikyti pokalbį, nepertraukti, koncentruotis ne į mikčiojimą, o į tai, ką žmogus nori pasakyti. Pastebėsite, kad ilgainiui žmogus atsipalaiduos ir mikčios mažiau!

DALYKAI, KURIE PADEDA MIKČIOJANČIAJAM KALBĖTI:

  • Konsultuokitės su logopedu, kaip reikia elgtis su mikčiojančiu vaiku.
  • Jei turite galimybę, pradėjusio mikčioti vaikučio kelias savaites neveskite į darželį-triukšmingoje aplinkoje norėdamas ką nors pasakyti, vaikas turės kalbėti gana garsiai, o garsus kalbėjimas sustiprins kalbos padargų įtampą.
  • Namuose sukurkite kuo ramesnę aplinką, stenkitės jo nekalbinti (žaiskite žaidimą „Tylos karalius“, kurio tikslas-kuo ilgiau išbūti netarus nei vieno žodžio)
  • , laikykitės dienos režimo.
  • Padėkite vaikui išvengti nesėkmių-skatinkite užsiimti veikla, kuri vaikui gerai sekasi.
  • Skatinkite vaiką dainuoti, nes dainuodami vaikai paprastai neužsikerta.
  • Būkite kantrūs ir nuoširdūs klausytojai. Jei imsite nerimauti ir sielotis dėl stringančios kalbos, vaikas gali imti pernelyg stengtis sklandžiai kalbėti, o tai tik padidintų įtampą ir sustiprintų užsikirtimus.
  • Pasakykite visiems (šeimos nariams, draugams, giminėms, mokytojams ir kt.), kad nemėgdžiotų vaiko kalbos, neerzintų jo.
  • Visada išklausykite vaiką. Tuo metu, kai su juo bendraujate, neužsiimkite kita veikla, o visą dėmesį skirkite vaikui, kalbėkite su juo, žiūrėdami į akis.
  • Su vaiku kalbėkite lėčiau, neskubėdami. Kalbėkite trumpesniais, paprastesniais sakiniais
  • Prieš atsakydami vaikui, padarykite pauzę.

KAIP NEREIKĖTŲ ELGTIS SU MIKČIOJANČIU VAIKU:

  • Neskubėkite užbaigti vaiko minčių, kai tik jis užsikerta.
  • Nereikalaukite, kad vaikas greičiau užbaigtų tai, ką pradėjo sakyti ar pasakoti (nerodykite susierzinimo, pykčio ar nekantrumo).
  • Venkite taisyti, kritikuoti arba mėginti pakeisti jo kalbėjimo manierą, jo tariamus garsus ir žodžius. Neteikite vaikui patarimų, kurie turėtų padėti jam sklandžiai kalbėti. Patarimai „Neskubėk“, „atsikvėpk“, „pasakyk tai dar kartą“ gali tik pabloginti situaciją-stengiantis išvengti užsikirtimų, mikčiojimas tik stiprėja.
  • Neužduokite klausimų, kurie reikalauja ilgų atsakymų, pasakojimo (pvz.: „Papasakok, ką matei muziejuje?“)
  • Nebauskite vaiko už mikčiojimą. Jis nedaro to tyčia, kad atkreiptų į save dėmesį ar kad paerzintų Jus.
  • Neverskite vaiko sakyti neilgas kalbas, vaidinti, garsiai skaityti ar deklamuoti svečiams, giminėms ar kaimynams, jei jis to nenori.
  • Neskatinkite vaiko kalbėti, kai jis išgyvena baimę, pyktį nusivylimą, gėdą-šie jausmai sutrikdo kalbą, sustiprina užsikirtimus.
  • Venkite pernelyg jaudinančių televizijos laidų, triukšmingų renginių.
  • Neaptarinėkite vaiko mikčiojimo jam girdint. Nereikia, kad vaikas manytų, jog užsikirtimai yra pagrindinis nerimo šaltinis apie kurį nuolat kalbama.

 

Gerbkime, palaikykime vieni kitus ir gyvenimas bus gražus.

 

 

Random Posts

Parašykite komentarą