KOVO 22 – OJI PASAULINĖ VANDENS DIENA: „NEPALIKIME NĖ VIENO BE GERIAMOJO VANDENS. ŽMOGAUS TEISĖ Į SAUGŲ GERIAMĄJĮ VANDENĮ IR SANITARIJĄ“

Pažymint Pasaulinę vandens dieną siekiama atkreipti dėmesį į vandens svarbą ir priminti apie per vandenį plintančias infekcijas. Šių metų Pasaulinės vandens dienos tema – „Nepalikime nė vieno be geriamojo vandens“. Pažeidžiamos ekosistemos turi įtakos žmonių vartojimui skirto vandens kiekiui ir kokybei. Su vandeniu susijusių užkrečiamųjų ligų problema išlieka viena pagrindinių pasaulyje. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, besivystančiose šalyse nuo žarnyno infekcinių ligų, plintančių dėl nesaugaus vandens ir jo trūkumo, kasmet miršta apie 2 mln. vaikų.
Užterštas vanduo ir blogos sanitarinės sąlygos yra pagrindinė choleros, vidurių šiltinės, virusinio hepatito A protrūkių priežastis Azijos bei Afrikos šalyse. Su vandeniu gali plisti ligas sukeliančios bakterijos (Campylobacter, Legionella, Vibrio cholera, Salmonella typhi ir kt.), virusai (adenovirusai, enterovirusai, hepatitų A ir E, norovirusai ir kt.), pirmuonys (Cryptosporidium parvum, Entamoeba histolitica, Giardia intestinalis), helmintai (Dracunculus, Schistosoma).
Lietuvoje geriamojo vandens kokybė yra gera, tačiau ne visi šalies gyventojai vartoja centralizuotai tiekiamą vandenį. Apie 700 tūkst. gyvenančių kaimuose ar priemiesčiuose gyventojų vartoja šachtinių šulinių gruntinį vandenį, kuris yra arti žemės paviršiaus. Didžiausias pavojus sveikatai, galintis kilti dėl šulinio vandens vartojimo, kyla tais atvejais, kai šulinio vanduo užteršiamas nitritais, nitratais.
Nitritų ir nitratų poveikiui ypač jautrūs yra kūdikiai, nėščios moterys, tam tikrų fermentų deficitą turintys asmenys. Nitratai organizme virsta nitritais. Apsinuodijus jais gali pasireikšti methemoglobinemija. Jos metu kraujyje susidaręs methemoglobinas į audinius negali pernešti deguonies, dėl to atsiranda deguonies trūkumo požymiai.
Todėl labai svarbu įsitikinti, kad vanduo, kurį geria kūdikiai ar kuris naudojamas jų maisto gamybai, yra saugus. Šeimos, auginančios kūdikius iki 6 mėn. amžiaus ar besilaukiančios kūdikio, apie tai, kad maistui naudoja šulinio vandenį, turi pranešti savo šeimos gydytojui.
Šulinių apskaita ir vandens kokybės kontrolė nevykdoma, išskyrus tuos šulinius, kurių vandenį vartoja nėščiosios ir kūdikiai iki 6 mėnesių. Šulinių šeimininkai privalo patys rūpintis šulinių kokybe ir nors kartą per metus daryti vandens kokybės tyrimus. Lietuvos higienos normoje parašyta, kad šulinių ir versmių savininkai rūpinasi naudojamojo vandens sauga ir kokybe ir ne rečiau kaip vieną kartą metuose privalo organizuoti vandens cheminį ir mikrobiologinį tyrimą. Šulinių ir versmių vandens saugos ir kokybės tyrimų minimali apimtis turi būti: žarninės lazdelės (bakterijų skaičius 100 ml.) arba atsparios šilumai koliforminės bakterijos (bakterijų skaičius 100 ml.); nitratai, nitritai, amoniakas, permanganato indeksas, savitasis elektrinis laidis.
Geriausia šulinį ištirti pavasarį, po polaidžio. Potvynių metu, išsiliejus upėms, potvynio vanduo gali patekti ir į šachtinius šulinius. Potvynių metu, išsiliejus upėms, potvynio vanduo gali patekti ir į šachtinius šulinius, kurių vanduo naudojamas maistui. Potvynio vanduo perneša visą taršą, visus mikroorganizmus. Potvynio vandeniui patekus į šachtinius šulinius, jų vandenį vartojantys žmonės gali užsikrėsti vidurių šiltine, dizenterija, virusiniu hepatitu A, gastroenterokolitais. Žmogui išgėrus vandens, užteršto patogeniniais mikroorganizmais, gali pakilti temperatūra, atsirasti pykinimas, vėmimas, viduriavimas. Virinant vandenį mikrobai žūsta, tačiau, jei šulinių vanduo užterštas chemine tarša, tai nei virinimas, nei filtravimas buitiniais filtrais cheminių medžiagų iš vandens nepašalina. Net ir išvalius šulinius, vėl į juos gali pritekėti nitratais ir nitritais užterštas vanduo.
Šulinio vandens tarša dažnai plika akimi nematoma ir niekaip nejaučiama, tačiau vis dėlto yra. Jo tikrąją kokybę gali atskleisti tik laboratoriniai tyrimai. Specialistai rekomenduoja gyventojams bent kartą ar du kartus per metus išsitirti šulinių vandenį.
Versmių vanduo – tai iš žemės trykštantis požeminis vanduo. Jis gali būti švarus arba užterštas. Jei versmė įrengta viešoje vietoje ir priklauso savivaldybei, ji privalo žinoti vandens kokybės tyrimo rezultatus ir atitinkamai informuoti gyventojus, ar vandenį gerti saugu, o prireikus – uždrausti jo vartojimą.
Artėjant maudymosi sezonui reikėtų pasirūpinti ir paplūdimiais bei maudyklomis. Atvirų telkinių vanduo labiausiai būna užterštas pavasarį, kai nutirpus sniegui ir po smarkių liūčių ant kranto esančios šiukšlės bei kiti teršalai patenka į vandenį. Įšilusiame ir organinėmis medžiagomis užterštame vandenyje susidaro palankios sąlygos įvairiems virusams, bakterijoms, pirmuonių cistoms, kirminų kiaušinėliams ilgai išlikti gyvybingiems ar net pasidauginti.
Siekdami užkirsti kelią užkrečiamųjų ligų plitimui per vandenį, specialistai rekomenduoja:  atkreipti dėmesį į kiemuose esančių šachtinių šulinių aplinką ir pašalinti galimus vandens taršos šaltinius;  pavasarį sutvarkyti ežerų, upių, tvenkinių bei kitų atvirų vandens telkinių pakrantes. Jų neteršti žmonių bei gyvūnų išmatomis, įvairiomis šiukšlėmis ar kitomis atliekomis;  maudymosi sezono metu, po stiprių liūčių reikėtų bent parą nesimaudyti atviruose vandens telkiniuose. Maudantis stengtis, kad vanduo nepatektų į burną. Negerti vandens iš atvirų vandens telkinių, taip pat šiuo vandeniu neplauti daržovių, vaisių ar indų.

Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Skaistė Norvaišienė

Random Posts